Mokslo premijos laureatai apie kasos vėžį

Vasario pradžioje 2019 metų Lietuvos mokslo premija už 15 metų mokslinį darbą kasos navikinių bei uždegiminių ligų srityje apdovanoti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) mokslininkai profesoriai Giedrius Barauskas, Antanas Gulbinas bei Žilvinas Dambrauskas. Kuo ypatingos kasos ligos, kiek ilgai galima išgyventi po kasos vėžio diagnozės ir kaip ši liga bus gydoma ateityje – išskirtiniame interviu su premijos laureatais.

– Vasario pradžioje buvote apdovanoti 2019 metų Lietuvos mokslo premija biomedicinos ir žemės ūkio mokslų srityje už darbų ciklą „Kasos uždegiminių ir navikinių ligų molekulinių mechanizmų tyrimai, diagnostikos ir gydymo metodų optimizavimas“. Tikėjotės, kad būsite tarp laureatų?

G. Barauskas: Tokių dalykų niekada negali tikėtis 100 proc., kad ims ir paskirs, bet dirbome ilgai, sunkiai, kryptingai. Tai yra įvertinimas, o jo pas mus daugelyje vietų trūksta. Kai tavo darbą įvertina – visada yra malonu.

Ž. Dambrauskas: Buvo gana netikėta. Negali iš pradžių patikėti tuo rezultatu, nes konkurencija tikrai yra didelė, bet kai universitetas (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas – LRT.lt) pasiūlė dalyvauti, atrodė, kad tą šansą reikia išmėginti.

A. Gulbinas: Mes buvome lygūs konkurse su visais kitais darbais, teiktais šiais metais, lygūs, turbūt, ir tikėjimu. Šiek tiek gal ir buvo staigmena, bet maloni staigmena. Lietuvos mokslo pasaulyje aukštesnio apdovanojimo turbūt nėra.
 

– Esate įvertinti už kryptingą 15 metų mokslinį darbą kasos vėžio srityje. Kuo ypatinga ši sritis? Kas sukelia kasos vėžį?

A. Gulbinas: Kasa yra organas, skirtas gaminti virškinimo fermentams. Kai tie fermentai pradeda virškinti viską aplinkui, o ne ten, kur jie turėtų, galite įsivaizduoti, kas vyksta su organizmu? Alkoholis yra vienas tų veiksnių, kurie sukelia uždegimines kasos ligas: ūminį pankreatitą, lėtinį pankreatitą. Tiek kasos vėžio, tiek kasos uždegiminių ligų gydymas sudėtingas, jis neprognozuojamas, operacijos yra sudėtingos, dėl to yra didžiulis mokslinių tyrimų poreikis.

G. Barauskas: Vėžinės ląstelės organizme atsiranda ilgo proceso, kuris vyksta ląstelės viduje, jos genuose, metu. Vyksta mutacijos, jos neištaisomos, kaupiasi, didėja ir kai atsiranda tam tikras kritinis slenkstis, ta ląstelė tampa tuo, ko visi labai trokšta, ji tampa nemirtinga. Va jums ir vėžys.

Ž. Dambrauskas: Didelė dalis žmonių gyvena sveikai, prisižiūri ir, nepaisant to, jiems vis tiek auglys išsivysto. Yra genetinė rizika, tad jeigu tėvai ar seneliai sirgo šia liga, tai ir vaikams yra didesnė rizika susirgti. Yra net keli genai identifikuoti, kurie galėtų potencialiai būti susiję su kasos vėžio išsivystymu. Lėtinis kasos uždegimas ir ilgą laiką trukę uždegiminiai pokyčiai kasoje gali turėti įtakos naviko išsivystymui. Rūkymas ir alkoholio vartojimas įvardinami kaip rizikos veiksniai.

– Ar kasos vėžys yra dažna liga?

G. Barauskas: Kasos vėžys Lietuvoje nėra dažna liga, atitinkame Europos vidurkį: tai yra apie 11 atvejų 100 tūkst. gyventojų per metus. Tai nėra kažkokie baisūs skaičiai, ne epidemija.

A. Gulbinas: Visgi iki 80 proc. žmonių iš tų 10–12 naujų atvejų 100 tūkst. gyventojų per metus kasos vėžys būna diagnozuojamas per vėlai. Jau jis praktiškai yra negydomas. O prognozė šitų žmonių – labai trumpas išgyvenamumas, jie gali gyvenimą baigti per metus ar pusantrų.

Ž. Dambrauskas: Didžiulė problema, kad liga sukelia labai nespecifinius simptomus ir ilgą laiką gali visai nesukelti jokių simptomų. Didelė dalis – beveik trys ketvirtadaliai – pacientų kreipiasi tada, kai tas auglys yra per didelis, apaugęs šalia esančias kraujagysles, peraugęs į greta esančius organus, arba atsiranda metastazės, jos išplinta į plaučius, kepenis ir kitas atokias sritis.
 

– Kokiu atveju galima išgydyti kasos vėžį? Ar apskritai įmanoma išgydyti šią ligą?

G. Barauskas: Kasos vėžį? Visiškai? Būsiu labai nepopuliarus, bet pasakysiu, kad kol kas ne. Galima pratęsti žmogui gyvenimą, galime jam tą gyvenimą pagerinti, palengvinti, ir tokių žmonių yra iki 30 proc. Čia tokiais optimistiniais skaičiavimais, kurie išgyvena 4–5 metus po diagnozės ir ilgiau.

Bet problema visur yra ta pati – kasos vėžys nėra išgydomas vien tik chirurginėmis priemonėmis. Tam reikalinga, kaip ir daugeliu kitų atvejų, chemoterapija, kurios labai veiksmingos šiuo metu mes neturime. Taip, ji yra veiksmingesnė, nei kad buvo prieš 20 metų, bet tai nėra tai, kas galėtų padėti išgydyti ligą iki galo.

– Kur link pasaulyje juda kasos vėžio diagnostikos, gydymo tyrimai? Kokių laimėjimų jūsų komandai šioje srityje pavyko pasiekti?

A. Gulbinas: Tai nėra vienas tyrimas, vienas momentinis archeologinis atradimas, užkliuvus už molinio puodo su senoviniais pinigais. Tai yra daugelio metų vienos srities kryptingi tyrinėjimai, kurie mūsų, trijų chirurgų, paskelbti daugiau nei 50 straipsnių tarptautiniuose specializuotuose leidiniuose.

Stengiamės atsakyti į aktualius klinikinius ir bazinių mokslų klausimus, susijusius su kasos ligomis: tiek su diagnostika, tiek su gydymu, tiek su tų ligų visa patogeneze. Su kiekviena atradimų ar įrodymų detale vis kažką atneši į bendrą viso mokslo paveikslą. Tų detalių yra daug, tai yra daugiau nei 15 metų darbas.
 

G. Barauskas: Mūsų darbuose nagrinėjamos visos kasos ligos: ir uždegiminės, ir navikinės. Tam tikra dalis mūsų įdirbio buvo panaudota kuriant, atnaujinant ūminio kasos uždegimo klasifikaciją, jos naują redakciją. Tai nurodo, kaip vienokiu ar kitokiu atveju reikia elgtis. Liga yra labai sudėtinga, pavojinga gyvybei. Ji yra neprognozuojama, jos eigos niekas negali iš anksto nuspėti, tačiau kai tai įvyksta, reikia žinoti, kaip elgtis. Keletą dešimtmečių dedamos tarptautinės pastangos sukurti tokias rekomendacijas, kurios pasakytų, kaip geriausia elgtis, kas yra teisingiausia ir kokią tai gali atnešti naudą ligonių gydymui. Rekomendacijų, klasifikacijų kūrime mes aktyviai dalyvaujame su savo idėjomis ir su savo rezultatais.

– Gal jau galima prognozuoti, kaip iš esmės keisis kasos vėžio gydymas ateityje?

G. Barauskas: Labai sunku pasakyti. Čia labai daug kas priklauso nuo farmacijos pramonės, vaistų vėžio gydymui. Be šitos pagalbos, bijau, kad realaus proveržio nebus, kaip nebuvo per paskutinius 30 metų. Chirurgija per šį laiką tapo žymiai saugesnė: prieš 30 metų po operacijos mirdavo apie 20–30 proc. žmonių, dabar jų miršta kokie 3 proc. Tai yra labai geras rezultatas. Šitoje vietoje chirurgija pasiekė, ką galėjo. Nors atsiranda naujų technologijų, robotinė chirurgija, tai nepakeičia esmės – operacija vis tiek ta pati. O visa kalba sukasi apie tai, ar pavyks sukurti vaistą, kuris veiktų, kuris pasiektų ir tinkamai paveiktų kasos vėžio ląsteles.
 

Ž. Dambrauskas: Problema yra ta, kad kasos vėžys daugeliui pacientų yra skirtingas, kitaip reaguoja į gydymą, vėžio ląstelių atsparumą chemoterapijai ar spinduliniam gydymui nulemia kitokie mechanizmai. Žiūrint į dabartines tendencijas, greičiausiai viskas eis prie to, kad bus labiau galvojama apie individualizuotą terapiją konkrečiam pacientui. Galbūt, prieš operaciją arba jos metu pacientui bus paimama dalis vėžinio audinio specifiniams vyraujantiems vėžio vystymosi ir atsparumo mechanizmams ištirti, o tuomet konkrečiam pacientui bus taikoma tam tikra gydymo schema. Einama link to, kad bus atsisakoma tų standartinių gydymo schemų, kai yra naudojami keli standartiniai priešnavikiniai vaistai, kurie skiriami visiems.

A. Gulbinas: Sunkoka prognozuoti, prieinamų tyrimų, kurie leistų diagnozuoti kasos vėžį anksčiau, labai artimame laikotarpyje tikrai nebus. Kažkiek juda į priekį molekulinė diagnostika ir mūsų indėlis šitoje vietoje yra. Galbūt per dešimtmetį kažkokias užčiuopas turėsime – tikėkimės. Jeigu neturėtume vilčių, tie darbai netektų prasmės.
Mes turime daug kolegų, dirbančių kasos ligų srityse įvairiausiose šalyse. Didelis dėmesys šiai sričiai skiriamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Europoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Kasos vėžio tyrimų finansavimas įtrauktas į prioritetus daugelyje pasaulio šalių. Tai yra liga, turinti blogiausią prognozę. Kasos vėžys gali myriop pasiųsti žmogų greičiau nei kiti vėžiai, jeigu jis laiku nėra pradedamas gydyti. O diagnozuoti ir laiku pradėti gydyti yra labai sudėtinga, nes liga nepasireiškia niekuo. Visai niekuo. O kai pasireiškia kažkuo, dažnai būna vėlu. Čia ir yra prasmė tyrimų – išsiaiškinti mechanizmus, kodėl šitas vėžys sunkiai gydomas.
 

– Kiek kainuoja moksliniai tyrimai kasos vėžio srityje ir kas užtikrina mokslininkų grupėms finansavimą?

G. Barauskas: Šitos problemos sprendimui, kasos vėžio tyrimams įvairios pasaulio šalys, labai turtingos, skiria biudžetus, kurie viršija Lietuvos biudžetą. Su savo finansavimu mes esame gerokai atsilikę.

Visgi, nors naudojamės kitų šalių laboratorijų paslaugomis, didžioji dalis darbų yra padaryta čia, nes aprūpinimas aparatūra yra visai neprastas. Ką turi universitetas – tai yra pakankamos galimybės, o to, ko negalime, pasidarome pas kolegas užsienio šalyse. Čia yra normalus bendradarbiavimas.

Ž. Dambrauskas: Visi molekuliniai tyrimai yra brangūs. Mokslo finansavimas visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą, yra opi problema. Jeigu nori turėti aktyviai dirbančią grupę, reikia nuolatinio finansavimo tyrimams, atlyginimams. Tai praktiškai yra nenutrūkstamas procesas. Projektams, trunkantiems 3–4 metus, paprastai reikia 500–600 tūkst. eurų. Su 100 tūkst. eurų metiniu biudžetu jau įmanoma dirbti, kažkokį normalų pasaulinį rezultatą parodyti. Aišku, tos didžiosios grupės, kurios publikuojasi „Nature“ ar panašiuose žurnaluose, tai jie gal išleidžia ir milijoną per metus, bet čia kita lyga ir jeigu nori joje dalyvauti, reikia investicijų. Mokslas nėra pigus.
 

Paprastai dalis tyrimų finansuojami per universitetus, skatinama už tarptautines publikacijas gerai reitinguojamuose žurnaluose. Didžioji dalis mūsų projektų įgyvendinti per projektines veiklas Lietuvoje ir Europoje, bet konkurencija yra nemaža, ne visada gal ir aiškūs tie vertinimo kriterijai. Labai daug paraiškų užpildome, iš jų galbūt dešimtadalį patvirtina, finansuoja.

Europoje yra privatūs fondai, kuriems aukoja susirgę ir pasveikę pacientai, jų draugijos. Tai pas mus dar šito judėjimo nėra, bet turbūt turime užaugti iki to. Natūralu, kad žmonės daugiau dėmesio skiria kasdienybei, ligoninių, mokyklų rėmimui. Kai tas spragas užpildysime, turbūt atkeliaus tas ir iki mokslo.

Iš kitos pusės labai keičiasi ir tobulėja technologijos, jos vis prieinamesnės, iš mažesnio kiekio medžiagos, kraujo mėginio galime pasakyti daugiau informacijos. Tas pradeda keisti mūsų kasdienę praktiką. Dabar iš kelių ląstelių gali išprofiliuoti, pasakyti vos ne visą, jeigu būtų poreikis, genų sekos kaitą, gali visą genetinį kodą pasakyti. Dar įjungus dirbtinį intelektą, bioinformacijos apdorojimą, atsiranda naujos klinikinių sprendimų galimybės.
 

– Turint omenyje, kad kasos vėžys yra viena sunkiausiai gydomų ligų su pesimistiškiausiomis prognozėmis, kodėl apskritai nusprendėte rinktis šią sritį?

G. Barauskas: Tai buvo iššūkis. Tai buvo didžiausias iššūkis tuo metu ir kartu galimybė padaryti tam tikrus darbus, kurių aplinkui nelabai kas darė. Mūsų chirurgijos klinikoje apie 2000 m. gimė iniciatyva, kad turėtume užsiimti šita sunkia, pavojinga, rizikinga medicinos, chirurgijos sritimi – kasos chirurgija. O toliau, kai pradėjome suprasti, kas tai yra, kai pradėjome bendrauti su užsienio partneriais, kada pradėjome mokytis savo pirmųjų žingsnių šioje srityje, tada atėjo supratimas, kad neužtenka vien gydomųjų veiksmų, reikia ir tiriamojo darbo, nes tai gerokai pagilina supratimą.

A. Gulbinas: Kalbant apie Lietuvą, prieš 20 metų kasos ligoms tiek dėmesio apskritai nebuvo skiriama, kadangi tai yra sudėtinga sritis chirurgijai, medicinai, tyrimams. Bet kartu ji ir yra įdomi sudėtingumu ir neprognozuojamumu. Jaunystėje, ypač studijų metais, netgi pradėjęs rezidentūrą, negalvojau, kad teks darbuotis kasos ligų srityje. Tai įvyko kažkaip savaime, susidėliojus aplinkybėms, paskatintas mokytojų, pasukau į šią sudėtingą, tačiau įdomią sritį. Dabar belieka tik džiaugtis, kas esame ten, kur esame.

Ž. Dambrauskas: Mano atveju buvo iš dalies ir tam tikrų tiesiog sutapimų. Po studijų teko pusantrų metų dirbti Heidelbergo universiteto chirurgijos klinikoje ir jų molekulinių tyrimų laboratorijoje. Jų fokusas iš dalies buvo kasos vėžys. Kai grįžau į Lietuvą, natūraliai jau turėjau kažkokį įdirbį, žinių iš tos srities. Lietuvoje tada tarsi niša buvo, žinojome, kad tie tyrimai aktualūs Europai, visam pasauliui. Dėl to su kasos vėžio tyrimais ir judėjome labiausiai į priekį.
 

– Jūsų kolegos iš Kauno klinikų yra ne kartą sakę, kad didžiausia bausmė gydytojui yra paciento mirtis. Kai jūsų pacientų, susirgusių kasos vėžiu, gydymas yra toks sunkus, išgyvenamumas – trumpas, kaip susitvarkote su emociniu krūviu?

G. Barauskas: Apsimeti, kad jo nėra. Vidinis spaudimas dar būtų nieko. Išorinis yra didesnė problema: visuomenės nuomonė, kurią formuoja žiniasklaida. Tas laukas bando spausti gydytojus profesionalus. Tu visą gyvenimą giliniesi į kažkokią specifinę sritį, kuri yra sunki, kuri yra pavojinga, rizikinga – mūsų darbas yra tarsi vaikščiojimas peilio ašmenimis, o tikimasi iš mūsų to, kaip nuvykus į automobilių servisą: tai detalę pakeisi ir viskas – važiuosime toliau. Gydytojas tarytum tampa paslaugos teikėju, dirbančiu buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate.

Ž. Dambrauskas: Iš kitos pusės, kai tu matai tuos pacientus, yra didžiulis stimulas kažką daryti. Tai labai motyvuoja tiriamajam darbui. Tu supranti, kad tas nedidelis žinių kiekis, kurį tu pagamini, jei ne dabar, tai gal po 10 metų turės indėlio tiems gydymo pokyčiams, kurie atkeliaus iki klinikos. Nors netiesiogiai, jautiesi, kad prisidedi prie to, kad gal ne šitie konkrečiai žmonės, bet tie, kurie pakeis juos, galbūt jie gaus geresnį, kitokį gydymą.

Ieškome to pozityvo ir dalį jo gauname per tyrimus. Taip pat lieka visi kiti žmogiški dalykai: ir šeimynos turi tam tikrą krūvį atlaikyti, ir turi pats surasti būdą, kaip tą neigiamą emociją realizuoti. To labai reikia, nes yra ir perdegimo rizika, ir konfliktų, ir išorinio spaudimo, visko.
 

– Kokie būtų jūsų komandos profesiniai ateities planai? Galbūt turite išsikėlę kokių nors konkrečių tikslų, ką norėtumėte pasiekti?

G. Barauskas: Pasakyti, kad yra tikslas išgydyti kasos vėžį – ne, tokio tikslo normaliai galvojantis žmogus negali turėti. Tam reikia labai daug pastangų, labai daug finansų, labai daug tyrimų. Visada norime, kad būtų geriau, kad rezultatas būtų geresnis, kad būtų mažiau komplikacijų, kad ligoniai lengviau pasveiktų, kad visa tai greičiau vyktų – taip, viso to siekiame. Nėra kažkokio, kad va dabar stebuklą padarysiu ir tada daugiau jau nieko neveiksiu. Ne, yra tiesiog ištisas, nuoseklus darbas, kuris buvo, yra ir, tikėkimės, bus, kol dar bus pajėgumų tam. Šitų darbų pabaigos niekada nebus. Užteks jų mūsų gyvenimui ir dar kitiems liks.

Ž. Dambrauskas: Stengiamės žiūrėti į priekį, visada juokaujame, kad link Nobelio premijos judame. Realiai suprantame, kad ta skalė daug mažesnė, bet pasitenkinimo teikia kiekvienas rezultatas, stengiesi įvertinti ir branginti kiekvieną straipsnį, iki galo įgyvendintą projektą, apgintą disertaciją, nes tai parodo, kad dirbame nuosekliai ir kokybiškai. Jei pasiseks – gal tarptautinis projektas bus, gal dar kažkoks teigiamas rezultatas. Taip nesunkiai praeina tie 10–15 metų, žiūrint į didelį tikslą, pakeliui pasiekiant mažesnių rezultatų.
 

LRT.lt primena, kad 2019 metų Lietuvos mokslo premija apdovanotas prof. habil. dr. G. Barausko, prof. dr. A. Gulbino prof. dr. Ž. Dambrausko mokslo darbų ciklas yra autorių 15 metų kryptingos veiklos molekulinės biologijos, medicinos ir chirurgijos mokslų srityse rezultatas.

Lietuvos mokslų akademijos teigimu, šie tyrimai suteikė fundamentinių žinių apie ligų išsivystymo mechanizmus, diagnostiką ir išeičių prognozavimą, padėjo patobulinti ir papildyti ūminiu pankreatitu bei kasos vėžiu sergančių pacientų ištyrimo, rizikos vertinimo, gydymo ir perioperacinės priežiūros klinikinius protokolus.

Lietuvos mokslo premijos skiriamos kasmet už Lietuvai reikšmingus fundamentinius ir taikomuosius mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros darbus. Šiais apdovanojimais siekiama sudaryti sąlygas plėtoti mokslą ir skatinti produktyviai dirbančius mokslininkus. Viena premija siekia daugiau nei 30 tūkst. eurų, ją gali dalintis keli mokslininkai.

 

Leidinių paieška

Specialistui

Mokslinių praktinių konferencijų ir mokslinių pranešimų vaizdo įrašai bei kiti dokumentai, svarbūs draugiją vienijančių specialistų veiklai vykdyti

Plačiau